2020 m. spalio 27 d., antradienio vakaras
Šlovinau Jėzų Sosto patalpoje, kaip ir visada. Nežinau kaip jūs, bet aš jaučiau padidėjusį demonų aktyvumą artėjant Helovynui. Man pagelbsti ir mane padrąsina garbinimas ir šlovinimas kartu su malda. Kaip kad vaikas, aš dainavau sekmadieninės mokyklos vaikystės dainas ir mačiau, kaip kiti prisijungia prie manęs. Pradėjau melstis. Pasiekusi 91-ą psalmę, aš užlipau į kalną apsirengusi pilna ginkluote, susitikau savo erelį ir pradėjau skelbti psalmę. Atsiradau būdama vidutiniame aukštyje, žiūrėjau į gražią ir skaidrią upę, apsuptą miškų ir kalnų. Aš iškart atpažinau vietovę, nes esu ją mačiusi ankstesniuose regėjimuose (Nr. 57, 58). Tada išvydau kaip išsiveržia kalnas, esantis ne per toli nuo upės. Žemė pradėjo drebėti ir išvydau kaip į viršų šovė pilko debesies pliūpsnis. Jėga sukėlė nuošliaužą, kuri pripildė šalia esančią upę. Mano vaizdas pasikeitė, ir upė, pripildyta nuolaužom, galingai tekėjo ir pradėjo stumti tiltą. Ten įvyks nuniokojimas. Supratau, jog tai Bovo upė. Jėzus pasakė: “Kalnas išsiverš ir jie to nė neįtars”. Supratau, jog tai Albertoje Kanadoje, bet tai taip pat paveiks ir Britų Kolumbiją.
Prie baltojo suolelio, paklausiau Jėzaus, ar yra dar kas nors, ką turėčiau pamatyti. Jis man parodė iš ten, netoli laiptų viršaus, tą patį kalną, kurį aš mačiau, išsiveržiantį. Aš paklausiau, kada tai įvyks? Jis atsakė: “Labai greitai”. Kokia žinutė?
“Aš drebinu pasaulį. Aš kviečiu žmones atgailauti ir sugrįžti pas Mane. Supraskite, jog Aš leidžiu įvykti destrukcijai tam, kad jus pabudinčiau. Būkite dėkingi, jog su jumis nėra elgiamasi taip, kaip nusipelnote pagal savo nuodėmes. Tikintieji, melskitės, jog tai atvestų paklydusius pas Mane ir pažadintų esančius nusiraminime. Pabusk, Bažnyčia!”